Eilė 1. kreivės eilė (elipsė yra antrosios eilės kreivė). 2. funkcijos išvestinės eilė (y´ yra pirmosios eilės išvestinė). 3. matricos ar determinanto eilė – eilučių, stulpelių skaičius. 4. veiksmų eilė – veiksmų atlikimo tvarka. 5. skaičiaus eilė (jeigu skaičius x tenkina nelygybes 5*10ⁿ־± < x ≤ 5*10ⁿ, sakome, kad jis yra n-tosios eilės.

Eilutė reiškinys, sudarytas iš begalinės sekosnarių, sujungtų sudėties ženklais.

Eilutės suma eilutės dalinių sumų sekos S±, S², ..., Sⁿ, ... riba, kai n → ∞.

Ekvivalenčios (arba lygiavertės) lygtys lygtys, kurių sprendunių aibės yra lygios. Ekvivalentumas priklauso nuo to, kurioje aibėje ieškoma sprendinių. Teigiamųjų skaičių aibėje lygtys x² = 9 ir x³ = 27 yra ekvivalenčios, o realiųjų skaičių aibėje – neekvivalenčios.

Ekvivalentieji (arba lygiaverčiai) pertvarkiai lygčių, lygčių sistemų, nelygybių ir jų sistemų pertvarkiai, nekeičiantys sprendinių aibės.

Elementarioji funkcija funkcija, sudaryta iš laipsninių, rodiklinių, logaritminių, trigonometrinių ir atvirkštinių trigonometrinių funkcijų, atlikus su jomis baigtinį skaičių sudėties, atimties, daugybos, dalybos ir funkcijų superpozicijos veiksmų.

Elementarusis įvykis paprasčiausia kurio nors eksperimento baigtis. Visų uždavinių elementariųjų įvykių aibė žymima Ω.

Elipsė kreivė, sudaryta iš visų plokštumos taškų, kurių atstumas iki dviejų žinomų taškų F± ir F² suma yra pastovus dydis 2a, didesnis už atstumą 2c tarp tų taškų. Taškai F± ir F² vadinami elipsės židiniais.

Eratosteno rėtis algoritmas visiems pirminiams skaičiams, esantiems tarp iš eilės surašytų natūraliųjų skaičių nuo 1 iki n, rasti. Sakykime, iš natūraliųjų skaičių nuo 1 iki 100 aibės reikia pašalinti sudėtinius skaičius. Surašome visus skaičius iš eilės, po to braukiame juos tokia tvarka. Išbraukiame skaičių 1. Pirmasis neišbrauktas skaičius yra 2. Jį paliekame, o toliau, pradėdami nuo jo, kas antrą išbraukiame. Antrasis neišbrauktas skaičius yra 3. Jį paliekame ir vėl, pradėdami nuo jo, kas trečią išbraukiame ir t. t. Palikus skaičių 7 ir išbraukus kas septintą, neišbraukti liks tik pirminiai skaičiai, ne didesni už 100.

Erdvės koordinačių ašys trys poromi statmenos koordinačių ašys, turinčios tą pačią koordinačių pradžią O. Viena tų ašių vadinama abscisių ašimi Ox, kita – ordinačių ašimi Oy, trečia – aplikačių ašimi Oz.

Erdvės taško koordinatės abscisė x, ordinatė y, aplikatė z. Sakykime, turime stačiakampę erdvės koordinačių sistemą Oxyz; joje atkarpa OE yra atkarpų matavimo vienetas. Per erdvės tašką M išvedame plokštuma, statmenas koordinačių ašims Ox, Oy, Oz, ir randame plokštumų bei ašių sankirtos taškus X, Y, Z. Taško M abscise x vadinama taško X koordinatė ašyje Ox, ordinate y – taško Y koordinatė ašyje Oy, aplikate z – taško Z koordinatė ašyje Oz. Erdvės taško koordinatės rašomos lenktiniuose skliaustuose po tašką žyminčios raidės: M(x; y; z).

Erdvės vektoriaus koordinatės sakykime, turime stačiakampę erdvės koordinačių sistemą Oxyz; i, j, k – koordinaciniai erdvės vektoriai. Erdvės vektorius a koordinatėmis vadinami to vektoriaus išraiškos a = xi + yj + zk koordinaciniais vektoriais koeficientai x, y, z. Erdvės vektoriaus koordinatės rašomos riestiniuose skliaustuose po vektorių žyminčios raidės: a{x; y; z}.

Euklido algoritmas būdas dviejų natūraliųjų skaičių arba vieno kintamojo daugianarių didžiausiajam bendrajam dalikliui rasti. Norint sužinoti skaičių a ir b (a > b) didžiausiąjį bendrąjį daliklį, reikia a padalinti iš b: a = bq± + r±; čia 0 ≤ r± < b. Jeigu r± = 0, skaičius b ir yra didžiausiasis bendrasis daliklis, o jeigu r± ≠ 0, daliklį b daliname iš liekanos r±: b = r±q² + r²; čia 0 ≤ r² < b. Jeigu r² = 0, didžiausiasis bendrasis daliklis yra r±, o jeigu r² ≠ 0, liekaną r± daliname iš liekanos r². Tą procesą tęsiame tol, kol gauname liekaną, lygią nuliui. Paskutinė nelygi nuliui liekana yra skaičių a ir b didžiausiasis bendrasis daliklis.